Turinys
Straipsniai
Kaip pasirinkti turinio valdymo priemonę pagal mokymosi modelį
17 Gegužė 2005
Kokias mokymosi galimybes suteikia tam tikra priemonė? Kokia priemonė tinka konkrečiam mokymo modeliui? Kokiam mokymo modeliui ir kokią priemonę turėtume pasirinkti?
Šis tekstas yra to paties autoriaus straipsnio „Dzen mokymo menas – bendravimas ir sąveika e-švietime “The Zen Art of teaching – Communication and Interactions in eEducation” santrauka.
Neseniai išleistame leidinyje [1] ištyrėme virš 130 mokymosi valdymo sistemų (angl. LMS) ir detaliai aprašėme 16 sistemų funkcijas. Naujajame leidinyje [2] tęsėme šiuos įvertinimus, atlikdami daugiau negu 250 turinio valdymo sistemų (angl. CMS) tyrimą ir detaliai aprašydami 15 pagrindinių produktų. Bendradarbiaudami su Marco Kalz, suskirstėme į kategorijas didelį turinio valdymų sistemų skaičių remiantis pedagoginėmis prielaidomis, pasirinkdami „interaktyvumą“ pagrindiniu kriterijumi. Konkrečiau kalbant, naudojome didaktinių sąveikų rūšį ir kiekį.
Toliau tekste pateikiame tris prototipinius mokymo modelius ir penkias skirtingas mokomąsias turinio valdymo sistemų rūšis. Po to analizuojame mokymo metodus, kurie yra tinkamiausi kiekvienos rūšies turinio valdymo sistemai.
Trys prototipiniai mokymo modeliai
1. Perduoti žinias (I mokymo modelis)
Šiame modelyje mokinių žinių šaltinis grindžiamas mokytojo turimomis žiniomis. Mokytojai žino, ką mokiniams reikia išmokti, ir yra atsakingi už žinių perdavimą mokiniams lengviausiu galimu būdu. Perduotos žinios yra reziumuotos žinios, paruoštos specialiu būdu (vadinamasis didaktinis paruošimas), tad mokiniai gali ne tik greitai įsisavinti turinį, bet ir įsiminti jį ilgam laikui. Šis modelis yra susijęs su biheviorizmu – dabar jau pasenusia mokymosi teorija.
2. Įgyti, rinkti ir kaupti žinias (II mokymo modelis)
Šis mokymo metodas grindžiamas prielaida, kad mokymas yra aktyvus procesas, kurį besimokantysis turi planuoti, koreguoti ir apgalvoti. Pats besimokantysis yra aktyvus subjektas ir jo ar jos aktyvumas palaiko arba net yra pagrindinė mokymosi proceso sąlyga.
Pagal I mokymo modelį mokytojas nėra suinteresuotas kontroliuoti arba net stebėti faktinę besimokančiojo mokymosi eigą. Svarbu tik rezultatai, tuo tarpu pagal II mokymo modelį mokytojas prižiūri visą mokymosi procesą su visais jo tarpiniais etapais, sunkumais ir preliminariais rezultatais. Pagal I mokymo modelį besimokantieji gali suprasti pradinę informaciją teisingai arba neteisingai, tuo tarpu II modelyje mokytojai stengiasi padėti pataisyti neteisingas prielaidas, neteisingus mokymosi požiūrius ir dalyvauti apmąstymo procese, siekiant padėti mokiniui susidaryti nuoseklų dalyko srities modelį. II mokymo metodas yra artimas kognityvumui.
3. Plėsti, išrasti ir kurti žinias (III mokymo modelis)
II mokymo modelyje visas problemas ir užduotis pateikia mokytojai. Tačiau norėdami išmokyti mokinius kilti aukščiau už mokytojus, išrasti naujus dalykus ir kurti bei generuoti naujas žinias, turime jiems suteikti specialią mokymosi aplinką. Tai turi būti įdomi aplinka, kuri būtų pakankamai sudėtinga, neužtikrinta, nepastovi ir unikali, ir kad jai nebetiktų pasenusios tradicinės žinios ar sprendimai.
Trečiajame mokymo modelyje tiek mokytojai, tiek besimokantieji turi įsitraukti į tokią situaciją, kurioje rezultatai nėra iš anksto nustatyti. Abi pusės turi įvaldyti esamas situacijas, ir skirtumai tarp mokytojų ir besimokančiųjų gali reikšti mokytojams tik dar daugiau patirties ir metažinių, kaip mąstyti sudėtingose situacijose (pvz.: kaip modeliuoti vietinius eksperimentus).
III mokymo modelis yra glaudžiai susijęs su konstruktyvizmu.
Penkios skirtingos turinio valdymo sistemų mokymo rūšys
Remiantis šia pedagogine motyvacija, išskyrėme 5 pagrindines turinio valdymo sričių rūšis.
1. „Grynosios“ turinio valdymo sistemos
Ši rūšis – tradicinės turinio valdymo sistemos, kurios istoriniu požiūriu buvo taip pat ir pirmosios, kurios pasirodė rinkoje. Jos pasižymi darbo srautu tarp skirtingų autorystės teisių rūšių. Prototipiškai mes skiriame redaktorius (kurie turi bendrą atsakomybę), bendruosius redaktorius (kurie yra atsakingi už tam tikras sritis, pvz.: verslo srities redaktorius) ir autorius (kurie tiesiog rašo straipsnius, tačiau be redaktorių patikrinimo neturi teisės jų skelbti tinklalapyje). Vertinant pagal administravimą, galime išskirti valdantįjį redaktorių (kuris yra atsakingas už turinio valdymo sistemų kategorijas ir pagal scenarijų parengtiną funkcionalumą) ir grafikos redaktorių (kuris kuria šablonus).
Vertinant mokymo požiūriu, šios autorystės teisės gali būti suskirstytos į tokias mokymo pareigas kaip mokytojas, mokytojo padėjėjas, kviestinis mokytojas turiniui bei mokyklos direktorius ir administratorius organizaciniams klausimams. Asmuo, kuriam skirtas turinys (skaitytojas), mūsų atveju yra besimokantysis arba mokinys. Turėtų būti aišku, kad šios rūšies turinio valdymo sistemos, mūsų nuomone, reiškia atitinka žinių perdavimo modelį (I mokymo modelis).
Tipiški šios rūšies turinio valdymo sistemų pavyzdžiai yra šie:
• Mamboserver: http://www.mamboserver.com/
• OpenCMS: http://www.opencms.org/
• Plone: http://plone.org/
• Typo3: http://typo3.org/
• ZMS: http://www.zms-publishing.com/
2. Internetinių dienoraščių (angl. weblog) turinio valdymo sistemos
„Internetiniai dienoraščiai yra puslapiai, kurių kiekviename puslapyje pateikiama keletas informacijos skyrių arba atskiros informacijos dalys, kurios paprastai išrikiuojamos atgaline chronologine seka – nuo naujausio skyriaus puslapio viršuje iki seniausio puslapio apačioje…” [19, 7 psl.]
Dėl chronologinės pateikimo sekos internetiniai dienoraščiai gali būti naudojami kaip į diskusijas orientuotos priemonės asmeniniam apmąstymui, susijusiam su procesu. Mokymo kontekste svarbios šios dvi funkcijos:
• Grįžimo funkcija (angl. TrackBack): Tai yra pranešimų mechanizmas, suteikiantis autoriams galimybę susieti savo pastabas su internete vykstančia diskusija.
• Informacijos apjungimas (angl. Syndication): Tai – priemonė, kuria naudojantis autoriai gali išplėsti savo turinį. Tai yra specialus formatas (turiningo tinklalapio reziumė (angl. RSS = Rich Site Summary) arba paprastas informacijos perdavimo būdas (Really Simple Syndication)), prie kurio gali prisijungti kiti autoriai. Jie net gi gali integruoti tekstą iš šaltinio, prie kurio jie yra prisijungę, į savo tinklalapį.
Internetiniai dienoraščiai geriausia suprantami kaip priemonės, orientuotos į diskusijas, kurios suteikia galimybes išplėsti diskusiją visame pasaulyje. Turėdami trumpų asmeninių pastabų („mikroturinių“) rašymo ypatybę, internetiniai dienoraščiai pagyvina diskusiją tame internetiniame dienoraštyje, kuriame buvo pateikta pastaba, tačiau tuo pačiu metu jie išlaiko tam tikrą metapažinimo rūšį nuosavame internetiniame dienoraštyje ir tokiu būdu išplečia diskusiją visame pasaulyje. Šia prasme internetiniai dienoraščiai beveik idealiai tinka II mokymo modeliui, tačiau gali būti naudojami ir I mokymo modeliui (pvz.: kaip tradicinė turinio valdymo sistema) arba dar geriau III mokymo modeliui. (Dėl universalios naudojimo paskirties internetinius dienoraščius jau pradėta vadinti „Švedijos armijos įrankiais“ (angl. Swiss Army Tools), bet kaip vėliau pamatysime egzistuoja dar viena priemonė, kuri labiau tinka būti vadinama universalia priemone.)
Pavyzdžiai:
• Blogger: http://www.blogger.com/start
• Manila: http://manila.userland.com/ ir Radio http://radio.userland.com/
• Movable Type: http://www.movabletype.org/
• pMachine: http://www.pmachine.com/
• TypePad: http://www.typepad.com/
3. Į bendradarbiavimą orientuotos turinio valdymo sistemos (angl. C-CMS arba grupinio darbo programinė įranga (angl. Groupware))
Šioms sistemoms labai svarbi bendra bendrų išteklių plėtra ir administravimas. Čia galime rasti konkrečios grupės apsaugotos sąveikos požymių. Nėra platesnės auditorijos, kuriai būtų taikomos šios sąveikos. Taip pat nėra jokių aiškiai paskelbtų planų konkrečiam mokymosi tikslui pasiekti: šios darbo grupės nariai mokosi veikdami / dirbdami kartu. Net jeigu ir galėtų būti diferencijuota autorystės teisių sistema, pagal prototipinę taikomąją programą visi darbo grupės nariai laikomi lygiaverčiais.
Pagal mūsų teorinę struktūrą šios rūšies turinio valdymo sistemos geriausiai tinka III mokymo modeliui.
Tipiški šios kategorijos pavyzdžiai yra šie:
• BSCW: http://bscw.fit.fraunhofer.de/ ir http://www.bscw.de/
• Convea: http://www.convea.com/
• EGroupware: http://www.egroupware.org/
• IBM Lotus Notes: http://www-306.ibm.com/software/lotus/
• PhpGroupware: http://www.phpgroupware.org/
4. Turinio-bendruomenės-bendradarbiavimo valdymo sistemos (angl. C3MS)
Turinio-bendruomenės-bendradarbiavimo valdymo sistemos yra pirmiau tekste nurodytas mokymui skirtas „Švedijos armijos peilis“ (angl. Swiss army knife). Šios rūšies turinio valdymo sistemos suteikia galimybes (virtualioms) bendruomenėms sukurti turinį pagal konkrečias sritis.
Jose naudojami bendradarbiavimo mechanizmai ir specializuoti moduliai (pvz.: kas yra prisijungęs, reitingai, tyrimai, apžvalgos, citatos ir t.t.) yra ypatingai orientuoti į bendruomenę. Turinio-bendruomenės-bendradarbiavimo valdymo sistemos gali veikti kaip tradicinės turinio valdymo sistemos, ir kaip bendri internetiniai dienoraščiai. Sujungdama visus indėlius į vieną tinklalapį, turinio-bendruomenės-bendradarbiavimo valdymo sistema gali būti naudojama kaip konkrečios srities saugykla. (daugiau informacijos apie šią turinio valdymo sistemų rūšį pedagoginiu požiūriu, ieškokite puikiame darbe, kurį parašė [4]).
Kaip jau galima suprasti iš pavadinimo, idealiai turinio-bendruomenės-bendradarbiavimo valdymo sistema tinka III mokymo modeliui. Kadangi skirtingi moduliai gali būti įjungiami ir išjungiami, labai lengvai ji gali būti naudojama ir kitiems mokymo režimams.
Tipiški šių naujų turinio valdymo sistemų pavyzdžiai yra šie:
PhpNuke: http://phpnuke.org/
PostNuke: http://www.postnuke.com/.
5. „Wiki“ sistemos
„Wiki“ sistemos panaikina pagrindinį turinio valdymo sistemų požymį – jų diferencijuotas autorystės teisių sistemas. Pagrindinis „Wiki“ sistemų principas gali būti išreikštas fraze: kiekvienas gali pakeisti viską! Po šiuo paprastu požiūriu – teorinės struktūros prasme – glūdi ideali, į sutikimą orientuota Habermaso kilmės komunikacinė struktūra. Ir įdomus dalykas: nors Habermaso idealizavimą daugelį kartų kritikavo dabartiniai mokslininkai, jis pasiteisina tiek, kiek tai yra susiję su „Wiki“ sistemomis! Paimkime, pavyzdžiui, „Wikipedia“ – bendra iniciatyva žiniatinkliu grindžiamam žodynui. Ši bendra iniciatyva prasidėjo 2001 m. sausio mėn. ir dabar apima jau 531 311 straipsnių anglų kalba. Tuo tarpu ši idėja buvo išplėtota ir dabar apima 93 (!) kalbas su daugiau negu šimtu straipsnių, iš kurių 22 jau turi daugiau negu 10 000 straipsnių, ir 8 susijusius projektus („Meta-Wiki“, „Wiktionary“, „Wikibooks“, „Wikiquote“ ir „Wikisource“). Ir atkreipkite dėmesį: visas šis darbas atliekamas savanoriškai ir nemokamai!
„CMS-Wiki“ yra taikomųjų programų („WikiWebs“) grupė, kuri naudoja specialią išskirtinę kalbą („WikiWords“) savo publikavimo sistemoje. Sąsaja – ypatingai paprasta, ir tai tikriausiai yra viena iš pagrindinių jų greito ir plataus paplitimo priežasčių.
Kaip ir grupinio darbo programinė įranga, „Wiki“ sistemos yra į bendradarbiavimą orientuota programinė įranga, tačiau jos nustumia bendradarbiavimo sąvoką iki jos ribų. „Wiki“ sistemos išsiveržė už konkrečios grupės (kiekvienas pasaulyje gali bendradarbiauti) ir aiškiai apibrėžtos teisingos sistemos (kiekvienas gali rašyti, pridėti, koreguoti ir redaguoti, net ir ištrinti bet kurį straipsnį!) ribų. Niekam nepriklauso straipsnis, kurį jis ar ji pradėjo rašyti.
Pagal mūsų teorinę struktūrą „Wiki“ sistemos priklauso III mokymo modulio sričiai, kurioje – nepamirškite – nėra jokio tikslingo mokymo. Visos skirtingos „Wiki“ kompiuterinės sistemos yra grindžiamos skirtingomis programavimo kalbomis arba turi aiškius požymius, pakeičiančius pradinę „Wiki“.
„Wiki“ sistemų pavyzdžiai:
• Wiki: http://c2.com/cgi-bin/wiki (pradinė „Wiki“)
• Twiki: http://twiki.org/ (tik naudojimui verslo tikslais)
• Swiki: http://minnow.cc.gatech.edu/swiki (pagrįsta „Squeak“ programavimo sistema)
• Zwiki: http://www.zwiki.org/FrontPage (pagrįsta „Zope“)
• JSPWiki: http://www.jspwiki.org/Wiki.jsp (pagrįsta „Java Server Pages“)
Išvados
Egzistuoja daugybė priemonių, kurios gali būti naudojamos kaip plaktukas, tačiau yra tik viena priemonių rūšis, skirta šiai konkrečiai užduočiai atlikti, pvz.: įkalti vinis į sieną. Priklausomai nuo vinių dydžio ir sienų medžiagos mes naudojame net specialias plaktukų rūšis. Žinių cikle mes nurodėme tinkamiausią priemonę reikalingai veiklai atlikti.
Žinių ciklas - schema
Galų gale, turėkite omenyje, kad visos šios schemos turi tik apytikrę reikšmę, nes kiekvienas reikalavimas gali būti ginčytinas objektyviu, subjektyviu ir socialiniu pagrindu tuo pačiu metu.
References
[1) Baumgartner, P., H. Häfele, et al. (2002). E-Learning Praxishandbuch: Auswahl von Lernplattformen.
Marktübersicht - Funktionen - Fachbegriffe. Innsbruck-Wien, StudienVerlag.
[2] Baumgartner, P., H. Häfele, et al. (2004). Content Management Systeme in e-Education. Auswahl, Potenziale und und Einsatzmöglichkeiten. Innsbruck-Wien, StudienVerlag.
[3] Bausch, P., M. Haughey, et al. (2002). We Blog. Publishing Online with Weblogs. Indiana, Wiley.
[4] Schneider, D. K. (2003). Conception and implementation of rich pedagogical scenarios through
collaborative portal sites: clear focus and fuzzy edges. International Conference on Open and Online Learning (ICOOL), University of Mauritius.
Išsamesnės informacijos ieškokite:
Internetinio dienoraščio grįžimo funkcijos mechanizmo paaiškinimas:
http://www.movabletype.org/trackback/beginners/
Kaip veikia internetinių dienoraščių grįžimo funkcija
http://www.cruftbox.com/cruft/docs/trackback.html
RSS (turiningo tinklalapio reziumė arba paprasto informacijos perdavimo būdo) 2.0 specifikacija:
http://blogs.law.harvard.edu/tech/rss
Kaip veikia internetinio dienoraščio informacijos apjungimas:
http://www97.intel.com/scripts-syndication/HowWorks.asp
Kas yra turiningo tinklalapio reziumė arba paprastas informacijos perdavimo būdas (RSS)?
http://rss.userland.com/whatIsRSS
Internetinis dienoraštis kaip „Šveicarijos armijos peilis“?
http://istpub.berkeley.edu:4201/bcc/Winter2002/feat.weblogging2.html
Hagos Fernuniversitaet švietimo technologijų katedros „PostNuke“ vartai:
http://bildungstechnologie.net
„Wikipedia“:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Prad%C5%BEia
Neseniai išleistame leidinyje [1] ištyrėme virš 130 mokymosi valdymo sistemų (angl. LMS) ir detaliai aprašėme 16 sistemų funkcijas. Naujajame leidinyje [2] tęsėme šiuos įvertinimus, atlikdami daugiau negu 250 turinio valdymo sistemų (angl. CMS) tyrimą ir detaliai aprašydami 15 pagrindinių produktų. Bendradarbiaudami su Marco Kalz, suskirstėme į kategorijas didelį turinio valdymų sistemų skaičių remiantis pedagoginėmis prielaidomis, pasirinkdami „interaktyvumą“ pagrindiniu kriterijumi. Konkrečiau kalbant, naudojome didaktinių sąveikų rūšį ir kiekį.
Toliau tekste pateikiame tris prototipinius mokymo modelius ir penkias skirtingas mokomąsias turinio valdymo sistemų rūšis. Po to analizuojame mokymo metodus, kurie yra tinkamiausi kiekvienos rūšies turinio valdymo sistemai.
Trys prototipiniai mokymo modeliai
1. Perduoti žinias (I mokymo modelis)
Šiame modelyje mokinių žinių šaltinis grindžiamas mokytojo turimomis žiniomis. Mokytojai žino, ką mokiniams reikia išmokti, ir yra atsakingi už žinių perdavimą mokiniams lengviausiu galimu būdu. Perduotos žinios yra reziumuotos žinios, paruoštos specialiu būdu (vadinamasis didaktinis paruošimas), tad mokiniai gali ne tik greitai įsisavinti turinį, bet ir įsiminti jį ilgam laikui. Šis modelis yra susijęs su biheviorizmu – dabar jau pasenusia mokymosi teorija.
2. Įgyti, rinkti ir kaupti žinias (II mokymo modelis)
Šis mokymo metodas grindžiamas prielaida, kad mokymas yra aktyvus procesas, kurį besimokantysis turi planuoti, koreguoti ir apgalvoti. Pats besimokantysis yra aktyvus subjektas ir jo ar jos aktyvumas palaiko arba net yra pagrindinė mokymosi proceso sąlyga.
Pagal I mokymo modelį mokytojas nėra suinteresuotas kontroliuoti arba net stebėti faktinę besimokančiojo mokymosi eigą. Svarbu tik rezultatai, tuo tarpu pagal II mokymo modelį mokytojas prižiūri visą mokymosi procesą su visais jo tarpiniais etapais, sunkumais ir preliminariais rezultatais. Pagal I mokymo modelį besimokantieji gali suprasti pradinę informaciją teisingai arba neteisingai, tuo tarpu II modelyje mokytojai stengiasi padėti pataisyti neteisingas prielaidas, neteisingus mokymosi požiūrius ir dalyvauti apmąstymo procese, siekiant padėti mokiniui susidaryti nuoseklų dalyko srities modelį. II mokymo metodas yra artimas kognityvumui.
3. Plėsti, išrasti ir kurti žinias (III mokymo modelis)
II mokymo modelyje visas problemas ir užduotis pateikia mokytojai. Tačiau norėdami išmokyti mokinius kilti aukščiau už mokytojus, išrasti naujus dalykus ir kurti bei generuoti naujas žinias, turime jiems suteikti specialią mokymosi aplinką. Tai turi būti įdomi aplinka, kuri būtų pakankamai sudėtinga, neužtikrinta, nepastovi ir unikali, ir kad jai nebetiktų pasenusios tradicinės žinios ar sprendimai.
Trečiajame mokymo modelyje tiek mokytojai, tiek besimokantieji turi įsitraukti į tokią situaciją, kurioje rezultatai nėra iš anksto nustatyti. Abi pusės turi įvaldyti esamas situacijas, ir skirtumai tarp mokytojų ir besimokančiųjų gali reikšti mokytojams tik dar daugiau patirties ir metažinių, kaip mąstyti sudėtingose situacijose (pvz.: kaip modeliuoti vietinius eksperimentus).
III mokymo modelis yra glaudžiai susijęs su konstruktyvizmu.
Penkios skirtingos turinio valdymo sistemų mokymo rūšys
Remiantis šia pedagogine motyvacija, išskyrėme 5 pagrindines turinio valdymo sričių rūšis.
1. „Grynosios“ turinio valdymo sistemos
Ši rūšis – tradicinės turinio valdymo sistemos, kurios istoriniu požiūriu buvo taip pat ir pirmosios, kurios pasirodė rinkoje. Jos pasižymi darbo srautu tarp skirtingų autorystės teisių rūšių. Prototipiškai mes skiriame redaktorius (kurie turi bendrą atsakomybę), bendruosius redaktorius (kurie yra atsakingi už tam tikras sritis, pvz.: verslo srities redaktorius) ir autorius (kurie tiesiog rašo straipsnius, tačiau be redaktorių patikrinimo neturi teisės jų skelbti tinklalapyje). Vertinant pagal administravimą, galime išskirti valdantįjį redaktorių (kuris yra atsakingas už turinio valdymo sistemų kategorijas ir pagal scenarijų parengtiną funkcionalumą) ir grafikos redaktorių (kuris kuria šablonus).
Vertinant mokymo požiūriu, šios autorystės teisės gali būti suskirstytos į tokias mokymo pareigas kaip mokytojas, mokytojo padėjėjas, kviestinis mokytojas turiniui bei mokyklos direktorius ir administratorius organizaciniams klausimams. Asmuo, kuriam skirtas turinys (skaitytojas), mūsų atveju yra besimokantysis arba mokinys. Turėtų būti aišku, kad šios rūšies turinio valdymo sistemos, mūsų nuomone, reiškia atitinka žinių perdavimo modelį (I mokymo modelis).
Tipiški šios rūšies turinio valdymo sistemų pavyzdžiai yra šie:
• Mamboserver: http://www.mamboserver.com/
• OpenCMS: http://www.opencms.org/
• Plone: http://plone.org/
• Typo3: http://typo3.org/
• ZMS: http://www.zms-publishing.com/
2. Internetinių dienoraščių (angl. weblog) turinio valdymo sistemos
„Internetiniai dienoraščiai yra puslapiai, kurių kiekviename puslapyje pateikiama keletas informacijos skyrių arba atskiros informacijos dalys, kurios paprastai išrikiuojamos atgaline chronologine seka – nuo naujausio skyriaus puslapio viršuje iki seniausio puslapio apačioje…” [19, 7 psl.]
Dėl chronologinės pateikimo sekos internetiniai dienoraščiai gali būti naudojami kaip į diskusijas orientuotos priemonės asmeniniam apmąstymui, susijusiam su procesu. Mokymo kontekste svarbios šios dvi funkcijos:
• Grįžimo funkcija (angl. TrackBack): Tai yra pranešimų mechanizmas, suteikiantis autoriams galimybę susieti savo pastabas su internete vykstančia diskusija.
• Informacijos apjungimas (angl. Syndication): Tai – priemonė, kuria naudojantis autoriai gali išplėsti savo turinį. Tai yra specialus formatas (turiningo tinklalapio reziumė (angl. RSS = Rich Site Summary) arba paprastas informacijos perdavimo būdas (Really Simple Syndication)), prie kurio gali prisijungti kiti autoriai. Jie net gi gali integruoti tekstą iš šaltinio, prie kurio jie yra prisijungę, į savo tinklalapį.
Internetiniai dienoraščiai geriausia suprantami kaip priemonės, orientuotos į diskusijas, kurios suteikia galimybes išplėsti diskusiją visame pasaulyje. Turėdami trumpų asmeninių pastabų („mikroturinių“) rašymo ypatybę, internetiniai dienoraščiai pagyvina diskusiją tame internetiniame dienoraštyje, kuriame buvo pateikta pastaba, tačiau tuo pačiu metu jie išlaiko tam tikrą metapažinimo rūšį nuosavame internetiniame dienoraštyje ir tokiu būdu išplečia diskusiją visame pasaulyje. Šia prasme internetiniai dienoraščiai beveik idealiai tinka II mokymo modeliui, tačiau gali būti naudojami ir I mokymo modeliui (pvz.: kaip tradicinė turinio valdymo sistema) arba dar geriau III mokymo modeliui. (Dėl universalios naudojimo paskirties internetinius dienoraščius jau pradėta vadinti „Švedijos armijos įrankiais“ (angl. Swiss Army Tools), bet kaip vėliau pamatysime egzistuoja dar viena priemonė, kuri labiau tinka būti vadinama universalia priemone.)
Pavyzdžiai:
• Blogger: http://www.blogger.com/start
• Manila: http://manila.userland.com/ ir Radio http://radio.userland.com/
• Movable Type: http://www.movabletype.org/
• pMachine: http://www.pmachine.com/
• TypePad: http://www.typepad.com/
3. Į bendradarbiavimą orientuotos turinio valdymo sistemos (angl. C-CMS arba grupinio darbo programinė įranga (angl. Groupware))
Šioms sistemoms labai svarbi bendra bendrų išteklių plėtra ir administravimas. Čia galime rasti konkrečios grupės apsaugotos sąveikos požymių. Nėra platesnės auditorijos, kuriai būtų taikomos šios sąveikos. Taip pat nėra jokių aiškiai paskelbtų planų konkrečiam mokymosi tikslui pasiekti: šios darbo grupės nariai mokosi veikdami / dirbdami kartu. Net jeigu ir galėtų būti diferencijuota autorystės teisių sistema, pagal prototipinę taikomąją programą visi darbo grupės nariai laikomi lygiaverčiais.
Pagal mūsų teorinę struktūrą šios rūšies turinio valdymo sistemos geriausiai tinka III mokymo modeliui.
Tipiški šios kategorijos pavyzdžiai yra šie:
• BSCW: http://bscw.fit.fraunhofer.de/ ir http://www.bscw.de/
• Convea: http://www.convea.com/
• EGroupware: http://www.egroupware.org/
• IBM Lotus Notes: http://www-306.ibm.com/software/lotus/
• PhpGroupware: http://www.phpgroupware.org/
4. Turinio-bendruomenės-bendradarbiavimo valdymo sistemos (angl. C3MS)
Turinio-bendruomenės-bendradarbiavimo valdymo sistemos yra pirmiau tekste nurodytas mokymui skirtas „Švedijos armijos peilis“ (angl. Swiss army knife). Šios rūšies turinio valdymo sistemos suteikia galimybes (virtualioms) bendruomenėms sukurti turinį pagal konkrečias sritis.
Jose naudojami bendradarbiavimo mechanizmai ir specializuoti moduliai (pvz.: kas yra prisijungęs, reitingai, tyrimai, apžvalgos, citatos ir t.t.) yra ypatingai orientuoti į bendruomenę. Turinio-bendruomenės-bendradarbiavimo valdymo sistemos gali veikti kaip tradicinės turinio valdymo sistemos, ir kaip bendri internetiniai dienoraščiai. Sujungdama visus indėlius į vieną tinklalapį, turinio-bendruomenės-bendradarbiavimo valdymo sistema gali būti naudojama kaip konkrečios srities saugykla. (daugiau informacijos apie šią turinio valdymo sistemų rūšį pedagoginiu požiūriu, ieškokite puikiame darbe, kurį parašė [4]).
Kaip jau galima suprasti iš pavadinimo, idealiai turinio-bendruomenės-bendradarbiavimo valdymo sistema tinka III mokymo modeliui. Kadangi skirtingi moduliai gali būti įjungiami ir išjungiami, labai lengvai ji gali būti naudojama ir kitiems mokymo režimams.
Tipiški šių naujų turinio valdymo sistemų pavyzdžiai yra šie:
PhpNuke: http://phpnuke.org/
PostNuke: http://www.postnuke.com/.
5. „Wiki“ sistemos
„Wiki“ sistemos panaikina pagrindinį turinio valdymo sistemų požymį – jų diferencijuotas autorystės teisių sistemas. Pagrindinis „Wiki“ sistemų principas gali būti išreikštas fraze: kiekvienas gali pakeisti viską! Po šiuo paprastu požiūriu – teorinės struktūros prasme – glūdi ideali, į sutikimą orientuota Habermaso kilmės komunikacinė struktūra. Ir įdomus dalykas: nors Habermaso idealizavimą daugelį kartų kritikavo dabartiniai mokslininkai, jis pasiteisina tiek, kiek tai yra susiję su „Wiki“ sistemomis! Paimkime, pavyzdžiui, „Wikipedia“ – bendra iniciatyva žiniatinkliu grindžiamam žodynui. Ši bendra iniciatyva prasidėjo 2001 m. sausio mėn. ir dabar apima jau 531 311 straipsnių anglų kalba. Tuo tarpu ši idėja buvo išplėtota ir dabar apima 93 (!) kalbas su daugiau negu šimtu straipsnių, iš kurių 22 jau turi daugiau negu 10 000 straipsnių, ir 8 susijusius projektus („Meta-Wiki“, „Wiktionary“, „Wikibooks“, „Wikiquote“ ir „Wikisource“). Ir atkreipkite dėmesį: visas šis darbas atliekamas savanoriškai ir nemokamai!
„CMS-Wiki“ yra taikomųjų programų („WikiWebs“) grupė, kuri naudoja specialią išskirtinę kalbą („WikiWords“) savo publikavimo sistemoje. Sąsaja – ypatingai paprasta, ir tai tikriausiai yra viena iš pagrindinių jų greito ir plataus paplitimo priežasčių.
Kaip ir grupinio darbo programinė įranga, „Wiki“ sistemos yra į bendradarbiavimą orientuota programinė įranga, tačiau jos nustumia bendradarbiavimo sąvoką iki jos ribų. „Wiki“ sistemos išsiveržė už konkrečios grupės (kiekvienas pasaulyje gali bendradarbiauti) ir aiškiai apibrėžtos teisingos sistemos (kiekvienas gali rašyti, pridėti, koreguoti ir redaguoti, net ir ištrinti bet kurį straipsnį!) ribų. Niekam nepriklauso straipsnis, kurį jis ar ji pradėjo rašyti.
Pagal mūsų teorinę struktūrą „Wiki“ sistemos priklauso III mokymo modulio sričiai, kurioje – nepamirškite – nėra jokio tikslingo mokymo. Visos skirtingos „Wiki“ kompiuterinės sistemos yra grindžiamos skirtingomis programavimo kalbomis arba turi aiškius požymius, pakeičiančius pradinę „Wiki“.
„Wiki“ sistemų pavyzdžiai:
• Wiki: http://c2.com/cgi-bin/wiki (pradinė „Wiki“)
• Twiki: http://twiki.org/ (tik naudojimui verslo tikslais)
• Swiki: http://minnow.cc.gatech.edu/swiki (pagrįsta „Squeak“ programavimo sistema)
• Zwiki: http://www.zwiki.org/FrontPage (pagrįsta „Zope“)
• JSPWiki: http://www.jspwiki.org/Wiki.jsp (pagrįsta „Java Server Pages“)
Išvados
Egzistuoja daugybė priemonių, kurios gali būti naudojamos kaip plaktukas, tačiau yra tik viena priemonių rūšis, skirta šiai konkrečiai užduočiai atlikti, pvz.: įkalti vinis į sieną. Priklausomai nuo vinių dydžio ir sienų medžiagos mes naudojame net specialias plaktukų rūšis. Žinių cikle mes nurodėme tinkamiausią priemonę reikalingai veiklai atlikti.
Žinių ciklas - schema
Galų gale, turėkite omenyje, kad visos šios schemos turi tik apytikrę reikšmę, nes kiekvienas reikalavimas gali būti ginčytinas objektyviu, subjektyviu ir socialiniu pagrindu tuo pačiu metu.
References
[1) Baumgartner, P., H. Häfele, et al. (2002). E-Learning Praxishandbuch: Auswahl von Lernplattformen.
Marktübersicht - Funktionen - Fachbegriffe. Innsbruck-Wien, StudienVerlag.
[2] Baumgartner, P., H. Häfele, et al. (2004). Content Management Systeme in e-Education. Auswahl, Potenziale und und Einsatzmöglichkeiten. Innsbruck-Wien, StudienVerlag.
[3] Bausch, P., M. Haughey, et al. (2002). We Blog. Publishing Online with Weblogs. Indiana, Wiley.
[4] Schneider, D. K. (2003). Conception and implementation of rich pedagogical scenarios through
collaborative portal sites: clear focus and fuzzy edges. International Conference on Open and Online Learning (ICOOL), University of Mauritius.
Išsamesnės informacijos ieškokite:
Internetinio dienoraščio grįžimo funkcijos mechanizmo paaiškinimas:
http://www.movabletype.org/trackback/beginners/
Kaip veikia internetinių dienoraščių grįžimo funkcija
http://www.cruftbox.com/cruft/docs/trackback.html
RSS (turiningo tinklalapio reziumė arba paprasto informacijos perdavimo būdo) 2.0 specifikacija:
http://blogs.law.harvard.edu/tech/rss
Kaip veikia internetinio dienoraščio informacijos apjungimas:
http://www97.intel.com/scripts-syndication/HowWorks.asp
Kas yra turiningo tinklalapio reziumė arba paprastas informacijos perdavimo būdas (RSS)?
http://rss.userland.com/whatIsRSS
Internetinis dienoraštis kaip „Šveicarijos armijos peilis“?
http://istpub.berkeley.edu:4201/bcc/Winter2002/feat.weblogging2.html
Hagos Fernuniversitaet švietimo technologijų katedros „PostNuke“ vartai:
http://bildungstechnologie.net
„Wikipedia“:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Prad%C5%BEia
Straipsniai
„E-mokymas turėtų būti naudojamas strategiškai, o ne kaip priemonė, kurią naudoja visi”
30 Gruodis 2004
Tony Bates turi aiškią nuomonę apie technologijų poveikį universitetuose. Jis mano, kad e-mokymas turi būti taikomas naujoms rinkoms arba specialiems pedagoginiams tikslams ir siūlo strateginį metodą įgyvendinant e-mokymąsi.
Dr. Bates 2003 m. pabaigoje baigė dėstyti Kanados British Columbia universitete, kur jis užėmė Tęstinių studijų skyriaus nuotolinio lavinimo ir technologijų direktoriaus pareigas. Šiuo metu jis nepilnu etatu dėsto Universitat Oberta de Catalunya (UOC). Šioje įstaigoje jis atsako už mokslinių tyrimų programos kūrimą e-mokymo srityje, pagrindinį dėmesį skiriant trims aspektams: politikai, mokymui virtualioje aplinkoje ir interneto paslaugoms bei turinio valdymui.
Šiame interviu dr. Bates pateikė savo aiškią nuomonę apie daugybę problemų, su kuriomis susiduria universitetai.
Pradėkime nuo prototipinio klausimo: kokį vaidmenį ITT turėtų vaidinti „tradiciniuose“ universitetuose?
Pradėkime nuo to, ką norėčiau pamatyti vykstant. Norėčiau, kad e-mokymui pagrindinis dėmesys būtų skiriamas tose srityse, kur jis galėtų duoti daugiausiai naudos. Jis turėtų būti naudojamas strategiškai, o ne kaip priemonė, kurią naudoja visi. Turėtume suvokti, kad e-mokymas yra brangus ir reikalauja daug dėstytojo laiko, ypač iš pradžių. Tai reiškia, kad dėstytojų laukia daug pokyčių, jeigu jie nori tai daryti gerai.
Ką turite omenyje, sakydamas, kad e-mokymas turi būti naudojamas strategiškai?
Tai gali reikšti, kad e-mokymas turėtų būti naudojamas naujose rinkose, pvz., mokymosi visą gyvenimą rinkoje, kuri pati už save sumokės. Arba tai gali reikšti ITT naudojimą tam tikrų dalykų konkretiems pedagoginiams tikslams. Pavyzdžiui, statistika – tai sritis, kurioje studentams iškyla nemažai sunkumų ir technologijos su grafika, vaizdine medžiaga arba animacija gali tikrai padėti mokymui.
Kodėl e-mokymas netaikomas su vis didesne išmone aukštojo mokslo srityje?
Yra daugybė priežasčių. E-mokymo plėtra reikalauja daugiau darbo, o dėstantys mokslininkai labai racionaliai nusprendžia, kam skirti savo laiką. Ypač mokslinių tyrimų universitetuose yra aiški priešprieša, kuomet stengiamasi kuo mažiau laiko skirti mokymui ir kuo daugiau – moksliniams tyrimams. Dėstytojai norėtų, kad ITT būtų naudojamos taip, kad tai sumažintų mokymui skiriamą laiką, tačiau tai yra sudėtinga.
Tačiau panašu, kad tam tikrose srityse e-mokymas iš tiesų gali sumažinti mokymui skiriamą laiką.
Taip, tačiau tai atsitinka tik tuomet, kai mokymo kursas keičiamas iš esmės, kad būtų galima naudoti technologijas. Humanitariniuose moksluose, arba srityse, kur reikia daugiau diskusijų ir dialogo, dėstytojas iš tiesų turi skirti nemažai laiko tiek kuriant programą, tiek ir dėstant pagal ją. Jeigu nebus keičiama atlygio sistema ir už dėstymą nebus mokama tiek pat, jeigu ne daugiau, kaip už mokslinius tyrimus, dėstytojams nėra jokios paskatos ką nors keisti. Tai viena iš didesnių, jei ne pati didžiausia, kliūtis.
Ar prastas dėstytojų pedagoginis parengimas negalėtų būti kita kliūtimi?
Dėstytojams trūksta pedagoginio parengimo, todėl jie neturi gerų galimybių keisti dėstymo metodiką. Yra du būdai šiai problemai išspręsti. Vienas – reikalauti, kad dėstytojai turėtų pedagoginį išsilavinimą, tačiau čia ir vėl iškyla mokslinių tyrimų problema. Jeigu paprašysite, kad dėstytojai įgytų pedagogo kvalifikaciją, jie tikriausiai pereis į kitą universitetą, kuriame to nebus reikalaujama. Ši problema aktuali visai sistemai. O norint pakeisti visą sistemą, turėtų įsikišti ir valdžia, ko universitetai labai nemėgsta.
Nepanašu, kad profesinė pedagogo kvalifikacija yra reali galimybė dėstytojams… Koks yra antrasis būdas įtraukti akademikus į e-mokymo plėtrą?
Profesinės kvalifikacijos alternatyva yra lygiai taip pat nepriimta daugeliui dėstytojų – tai reiškia bendradarbiauti su profesionaliais pedagogais, metodininkais ir technologijų žinovais, pavyzdžiui, interneto programuotojais. Mano manymu, tai pats geriausias būdas akademikams prisidėti prie e-mokymo plėtros. Šiuo atveju jiems nebūtina išmanyti visas sritis, tereikia pagrindinį dėmesį skirti savo dalykui ir tam, kaip geriausiai dėstyti medžiagą. Tuo pačiu jie turi būti atviri metodininkų pasiūlymams, kaip pakeisti mokymą, kad būtų galima pritaikyti technologijas.
O kaip studentai? Kai kurios apklausos rodo, kad universitetų studentų manymu e-mokymas tėra priemonė sudaryti galimybes mokytis nuošaliose regionuose, bet ne geras mokymosi būdas.
Reikia suprasti, kad e-mokymas yra labai jauna sritis. Pirmieji kursai internete atsirado tik 1996 metais, todėl nenuostabu, kad plačioji visuomenė ir studentai nelabai įsivaizduoja tikrojo potencialo. Be to, tai priklauso nuo to, su kuo kalbate. Jeigu paklausite pirmosios studijų pakopos studentų, jiems e-mokymas tėra tik naudinga priemonė, į kurią jie neiškeistų asmeninio kontakto su dėstytoju. Jiems patinka bendravimo aspektas. Būtent todėl jie ir stojo į universitetą.
Ar dirbantys studentai taip pat, sakytume, skeptiškai žiūri į e-mokymą?
Atsakydamas į jūsų klausimą, pateiksiu pavyzdį. Pastaruoju metu mokestis už mokslą Kanadoje išaugo ir siekia apie 3000 eurų per metus. Tai privertė daugelį studentų dirbti ne visą darbo dieną, todėl jiems e-mokymas atrodo patrauklus, nes tai lankstus metodas ir leidžia derinti darbą su mokslais. Jeigu jie praleidžia paskaitą, medžiagą gali susirasti internete. Jeigu paklausite dirbančių žmonių, dauguma rinktųsi e-mokymą, o ne važinėjimą į paskaitas universitete.
Mano galva, tai yra esminis aspektas. Yra daugybė specialistų, kuriems reikia pagerinti įgūdžius, todėl e-mokymas jiems puiki galimybė. Tačiau atrodo, kad tik nedaugelis supranta e-mokymo potencialą.
Daugelis žmonių nevertina šios idėjos, kadangi šiuo metu pasiūla nėra itin didelė. Tęstinio profesinio lavinimo rinka reaguotų į elektroninio ryšio programas, jeigu jas siūlytų geros reputacijos universitetai. Tačiau bėda ta, kad geros reputacijos universitetai, kuriuose atliekami moksliniai tyrimai, nepakankamai dėmesio skiria mokymuisi visą gyvenimą, kadangi jie tai laiko papildomu darbu. Svarbiausia yra sukurti ekonominį modelį, kuris pritrauktų daugiau dėstytojų į universitetą, kuriems būtų mokama iš tęstinio profesinio mokymo programų. Šiems dėstytojams iš tiesų turėtų būti mokama iš studentų mokesčių. Toks studentas tikrai mokėtų visą mokestį. Visos tokios pajamos galėtų grįžti į akademinį fakultetą, kad šis galėtų samdyti naujus dėstytojus. Taip e-mokymas netaptų papildomu darbu universitete jau dirbantiems dėstytojams. Tai skatina fakultetus siūlyti e-mokymą, kurio rinka dar nėra pakankamai išnaudota, bent jau Europoje.
Kiek būtų įmanoma standartizuoti e-mokymą ir jį naudoti keliose srityse?
Aš į tai žiūriu skeptiškai. Tam tikrą turinį galima standartizuoti, tikriausiai matematikos ir fizikos dalykus. Tačiau ne turinys kelia problemų. Didelė dalis mokymo turi kultūrinį ir socialinį pagrindą. Pramoniniame ekonominiame modelyje, kuriame yra hierarchijų, informacijos perdavimo modelis veikia puikiai, kadangi informacija ateina iš viršaus ir ja neabejojama. Tačiau ypač dideliuose universitetuose yra ta pati hierarchija – profesoriai, dėstytojai, mokslininkai ir studentai, todėl perdavimo modelis tinka pramoninei visuomenei.
Kaip suprantu, jūs nemanote, kad šis modelis turi puikią ateitį…
Pereinant prie žinių visuomenės, kurioje reikalinga didesnė asmeninė atsakomybė už mokymąsi ir mokymąsi visą gyvenimą, bei reikia nuolat taikyti mokymąsi darbe, būtinas kitoks mokymas. Būtina pereiti prie problemų sprendimo ir praktinių pavyzdžių nagrinėjimo. Tai kitoks, tarkime, fizikos mokymo metodas, kai fizika tampa priemone tikslui pasiekti, o ne pačiu tikslu. Ypač profesinio lavinimo srityje mokymas yra labiau tarpdalykinis, daugiau dėmesio skirianma ne turiniui, o temai ir problemai.
Ką rekomenduotumėte universitetams, norintiems pradėti diegti e-mokymą?
Manau, kad universitetams reikia pereiti plėtros etapus. Pirmąjį jų pavadinčiau vienišų karių etapu, kai atskiri technologijų įkvėpti žmonės dirba savarankiškai ir eksperimentuoja. Antrasis etapas – kai vieniši kariai pradeda spausti universiteto administraciją jiems padėti ir skirti išteklių. Po to seka trečiasis etapas – sparti nekoordinuota veikla, kai vienu metu vyksta daugybė dalykų ir todėl iškyla daugybė problemų. Taip pereinama prie ketvirtojo etapo, kuriuo svarbiausia dėmesys, politika ir prioritetai. Šiuo etapu įstaiga pradeda mąstyti strategiškai: kurios sritys labiausiai tinka e-mokymui? Kokią politiką reikėtų įgyvendinti? Kokia techninė ir pedagoginė parama būtina dėstytojams? Penktasis ir paskutinysis etapas – tai tvarusis ir kokybiškas e-mokymo taikymas pasirinktose srityse arba konkrečiose tikslinėse grupėse.
Ką patartumėte įstaigoms, kurios yra pasiekusios įvairius e-mokymo diegimo etapus?
Manau, kad dauguma įstaigų yra pasiekusios trečiąjį, t.y. nekoordinuojamos veiklos, etapą. Joms rekomenduočiau įdiegti reikiamą procesą. Reikėtų sukurti komitetą, kuris nagrinėtų politikas ir prioritetus bei parengtų tam tikrą e-mokymo planą. Antra, būtina užtikrinti, kad yra samdomi reikalingi etatiniai darbuotojai, teikiantys paramą. Viena iš pagrindinių problemų yra ta, kad programuotojai ir metodininkai yra samdomi pagal sutartį. Jie gerai dirba, pradeda mokytis, tačiau sutartis baigiasi ir jie išeina bei įsidarbina kitur. Todėl labai svarbu, kad universitetuose būtų taikomos žmogiškųjų išteklių programos ir numatytos karjeros galimybės šiems žmonėms.
Kas svarbiau: įstaigos parengtos politikos ar atskirų dėstytojų noras dalyvauti?
Tai procesas, kuris vyksta iš viršaus į apačią ir atvirkščiai. Įstaiga turi suformuoti strategijas, tačiau idėjos turi būti siūlomos ir dėstytojų. Jeigu akademikai nenori užsiimti e-mokymu, vargu ar tai taps realybe.
Tony Bates asmeniniame tinklalapyje
yra daug naudingos informacijos apie jo veiklą ir publikacijas.
Taip pat žr. straipsnį „Europos universitetų virtualieji modeliai“ kuriame pateikiama pasaulinė e-mokymo aukštojo mokslo įstaigose perspektyva.
Šiame interviu dr. Bates pateikė savo aiškią nuomonę apie daugybę problemų, su kuriomis susiduria universitetai.
Pradėkime nuo prototipinio klausimo: kokį vaidmenį ITT turėtų vaidinti „tradiciniuose“ universitetuose?
Pradėkime nuo to, ką norėčiau pamatyti vykstant. Norėčiau, kad e-mokymui pagrindinis dėmesys būtų skiriamas tose srityse, kur jis galėtų duoti daugiausiai naudos. Jis turėtų būti naudojamas strategiškai, o ne kaip priemonė, kurią naudoja visi. Turėtume suvokti, kad e-mokymas yra brangus ir reikalauja daug dėstytojo laiko, ypač iš pradžių. Tai reiškia, kad dėstytojų laukia daug pokyčių, jeigu jie nori tai daryti gerai.
Ką turite omenyje, sakydamas, kad e-mokymas turi būti naudojamas strategiškai?
Tai gali reikšti, kad e-mokymas turėtų būti naudojamas naujose rinkose, pvz., mokymosi visą gyvenimą rinkoje, kuri pati už save sumokės. Arba tai gali reikšti ITT naudojimą tam tikrų dalykų konkretiems pedagoginiams tikslams. Pavyzdžiui, statistika – tai sritis, kurioje studentams iškyla nemažai sunkumų ir technologijos su grafika, vaizdine medžiaga arba animacija gali tikrai padėti mokymui.
Kodėl e-mokymas netaikomas su vis didesne išmone aukštojo mokslo srityje?
Yra daugybė priežasčių. E-mokymo plėtra reikalauja daugiau darbo, o dėstantys mokslininkai labai racionaliai nusprendžia, kam skirti savo laiką. Ypač mokslinių tyrimų universitetuose yra aiški priešprieša, kuomet stengiamasi kuo mažiau laiko skirti mokymui ir kuo daugiau – moksliniams tyrimams. Dėstytojai norėtų, kad ITT būtų naudojamos taip, kad tai sumažintų mokymui skiriamą laiką, tačiau tai yra sudėtinga.
Tačiau panašu, kad tam tikrose srityse e-mokymas iš tiesų gali sumažinti mokymui skiriamą laiką.
Taip, tačiau tai atsitinka tik tuomet, kai mokymo kursas keičiamas iš esmės, kad būtų galima naudoti technologijas. Humanitariniuose moksluose, arba srityse, kur reikia daugiau diskusijų ir dialogo, dėstytojas iš tiesų turi skirti nemažai laiko tiek kuriant programą, tiek ir dėstant pagal ją. Jeigu nebus keičiama atlygio sistema ir už dėstymą nebus mokama tiek pat, jeigu ne daugiau, kaip už mokslinius tyrimus, dėstytojams nėra jokios paskatos ką nors keisti. Tai viena iš didesnių, jei ne pati didžiausia, kliūtis.
Ar prastas dėstytojų pedagoginis parengimas negalėtų būti kita kliūtimi?
Dėstytojams trūksta pedagoginio parengimo, todėl jie neturi gerų galimybių keisti dėstymo metodiką. Yra du būdai šiai problemai išspręsti. Vienas – reikalauti, kad dėstytojai turėtų pedagoginį išsilavinimą, tačiau čia ir vėl iškyla mokslinių tyrimų problema. Jeigu paprašysite, kad dėstytojai įgytų pedagogo kvalifikaciją, jie tikriausiai pereis į kitą universitetą, kuriame to nebus reikalaujama. Ši problema aktuali visai sistemai. O norint pakeisti visą sistemą, turėtų įsikišti ir valdžia, ko universitetai labai nemėgsta.
Nepanašu, kad profesinė pedagogo kvalifikacija yra reali galimybė dėstytojams… Koks yra antrasis būdas įtraukti akademikus į e-mokymo plėtrą?
Profesinės kvalifikacijos alternatyva yra lygiai taip pat nepriimta daugeliui dėstytojų – tai reiškia bendradarbiauti su profesionaliais pedagogais, metodininkais ir technologijų žinovais, pavyzdžiui, interneto programuotojais. Mano manymu, tai pats geriausias būdas akademikams prisidėti prie e-mokymo plėtros. Šiuo atveju jiems nebūtina išmanyti visas sritis, tereikia pagrindinį dėmesį skirti savo dalykui ir tam, kaip geriausiai dėstyti medžiagą. Tuo pačiu jie turi būti atviri metodininkų pasiūlymams, kaip pakeisti mokymą, kad būtų galima pritaikyti technologijas.
O kaip studentai? Kai kurios apklausos rodo, kad universitetų studentų manymu e-mokymas tėra priemonė sudaryti galimybes mokytis nuošaliose regionuose, bet ne geras mokymosi būdas.
Reikia suprasti, kad e-mokymas yra labai jauna sritis. Pirmieji kursai internete atsirado tik 1996 metais, todėl nenuostabu, kad plačioji visuomenė ir studentai nelabai įsivaizduoja tikrojo potencialo. Be to, tai priklauso nuo to, su kuo kalbate. Jeigu paklausite pirmosios studijų pakopos studentų, jiems e-mokymas tėra tik naudinga priemonė, į kurią jie neiškeistų asmeninio kontakto su dėstytoju. Jiems patinka bendravimo aspektas. Būtent todėl jie ir stojo į universitetą.
Ar dirbantys studentai taip pat, sakytume, skeptiškai žiūri į e-mokymą?
Atsakydamas į jūsų klausimą, pateiksiu pavyzdį. Pastaruoju metu mokestis už mokslą Kanadoje išaugo ir siekia apie 3000 eurų per metus. Tai privertė daugelį studentų dirbti ne visą darbo dieną, todėl jiems e-mokymas atrodo patrauklus, nes tai lankstus metodas ir leidžia derinti darbą su mokslais. Jeigu jie praleidžia paskaitą, medžiagą gali susirasti internete. Jeigu paklausite dirbančių žmonių, dauguma rinktųsi e-mokymą, o ne važinėjimą į paskaitas universitete.
Mano galva, tai yra esminis aspektas. Yra daugybė specialistų, kuriems reikia pagerinti įgūdžius, todėl e-mokymas jiems puiki galimybė. Tačiau atrodo, kad tik nedaugelis supranta e-mokymo potencialą.
Daugelis žmonių nevertina šios idėjos, kadangi šiuo metu pasiūla nėra itin didelė. Tęstinio profesinio lavinimo rinka reaguotų į elektroninio ryšio programas, jeigu jas siūlytų geros reputacijos universitetai. Tačiau bėda ta, kad geros reputacijos universitetai, kuriuose atliekami moksliniai tyrimai, nepakankamai dėmesio skiria mokymuisi visą gyvenimą, kadangi jie tai laiko papildomu darbu. Svarbiausia yra sukurti ekonominį modelį, kuris pritrauktų daugiau dėstytojų į universitetą, kuriems būtų mokama iš tęstinio profesinio mokymo programų. Šiems dėstytojams iš tiesų turėtų būti mokama iš studentų mokesčių. Toks studentas tikrai mokėtų visą mokestį. Visos tokios pajamos galėtų grįžti į akademinį fakultetą, kad šis galėtų samdyti naujus dėstytojus. Taip e-mokymas netaptų papildomu darbu universitete jau dirbantiems dėstytojams. Tai skatina fakultetus siūlyti e-mokymą, kurio rinka dar nėra pakankamai išnaudota, bent jau Europoje.
Kiek būtų įmanoma standartizuoti e-mokymą ir jį naudoti keliose srityse?
Aš į tai žiūriu skeptiškai. Tam tikrą turinį galima standartizuoti, tikriausiai matematikos ir fizikos dalykus. Tačiau ne turinys kelia problemų. Didelė dalis mokymo turi kultūrinį ir socialinį pagrindą. Pramoniniame ekonominiame modelyje, kuriame yra hierarchijų, informacijos perdavimo modelis veikia puikiai, kadangi informacija ateina iš viršaus ir ja neabejojama. Tačiau ypač dideliuose universitetuose yra ta pati hierarchija – profesoriai, dėstytojai, mokslininkai ir studentai, todėl perdavimo modelis tinka pramoninei visuomenei.
Kaip suprantu, jūs nemanote, kad šis modelis turi puikią ateitį…
Pereinant prie žinių visuomenės, kurioje reikalinga didesnė asmeninė atsakomybė už mokymąsi ir mokymąsi visą gyvenimą, bei reikia nuolat taikyti mokymąsi darbe, būtinas kitoks mokymas. Būtina pereiti prie problemų sprendimo ir praktinių pavyzdžių nagrinėjimo. Tai kitoks, tarkime, fizikos mokymo metodas, kai fizika tampa priemone tikslui pasiekti, o ne pačiu tikslu. Ypač profesinio lavinimo srityje mokymas yra labiau tarpdalykinis, daugiau dėmesio skirianma ne turiniui, o temai ir problemai.
Ką rekomenduotumėte universitetams, norintiems pradėti diegti e-mokymą?
Manau, kad universitetams reikia pereiti plėtros etapus. Pirmąjį jų pavadinčiau vienišų karių etapu, kai atskiri technologijų įkvėpti žmonės dirba savarankiškai ir eksperimentuoja. Antrasis etapas – kai vieniši kariai pradeda spausti universiteto administraciją jiems padėti ir skirti išteklių. Po to seka trečiasis etapas – sparti nekoordinuota veikla, kai vienu metu vyksta daugybė dalykų ir todėl iškyla daugybė problemų. Taip pereinama prie ketvirtojo etapo, kuriuo svarbiausia dėmesys, politika ir prioritetai. Šiuo etapu įstaiga pradeda mąstyti strategiškai: kurios sritys labiausiai tinka e-mokymui? Kokią politiką reikėtų įgyvendinti? Kokia techninė ir pedagoginė parama būtina dėstytojams? Penktasis ir paskutinysis etapas – tai tvarusis ir kokybiškas e-mokymo taikymas pasirinktose srityse arba konkrečiose tikslinėse grupėse.
Ką patartumėte įstaigoms, kurios yra pasiekusios įvairius e-mokymo diegimo etapus?
Manau, kad dauguma įstaigų yra pasiekusios trečiąjį, t.y. nekoordinuojamos veiklos, etapą. Joms rekomenduočiau įdiegti reikiamą procesą. Reikėtų sukurti komitetą, kuris nagrinėtų politikas ir prioritetus bei parengtų tam tikrą e-mokymo planą. Antra, būtina užtikrinti, kad yra samdomi reikalingi etatiniai darbuotojai, teikiantys paramą. Viena iš pagrindinių problemų yra ta, kad programuotojai ir metodininkai yra samdomi pagal sutartį. Jie gerai dirba, pradeda mokytis, tačiau sutartis baigiasi ir jie išeina bei įsidarbina kitur. Todėl labai svarbu, kad universitetuose būtų taikomos žmogiškųjų išteklių programos ir numatytos karjeros galimybės šiems žmonėms.
Kas svarbiau: įstaigos parengtos politikos ar atskirų dėstytojų noras dalyvauti?
Tai procesas, kuris vyksta iš viršaus į apačią ir atvirkščiai. Įstaiga turi suformuoti strategijas, tačiau idėjos turi būti siūlomos ir dėstytojų. Jeigu akademikai nenori užsiimti e-mokymu, vargu ar tai taps realybe.
Tony Bates asmeniniame tinklalapyje
yra daug naudingos informacijos apie jo veiklą ir publikacijas.
Taip pat žr. straipsnį „Europos universitetų virtualieji modeliai“ kuriame pateikiama pasaulinė e-mokymo aukštojo mokslo įstaigose perspektyva.